Skolintų akcijų pardavimo veikimo principas – investuotojas skolinasi tam tikrą kiekį akcijų iš finansų tarpininko ir iškart jas parduoda (sakoma, atidaro „trumpą“ poziciją), tikėdamasis, kad akcijų kaina rinkoje laikui bėgant nukris. Jei taip ir nutinka, investuotojas atperka akcijas pigiau, grąžina pasiskolintą akcijų kiekį tarpininkui, o pats uždirba iš kainų skirtumo tarp pardavimo ir atpirkimo kainų. Žinoma, jei akcijos brangsta, investuotojas patiria nuostolių.

Akcijos, kurias skolinasi investuotojas iš finansų tarpininko, paprastai priklauso kitiems tarpininko klientams, kurie yra davę sutikimą akcijas skolinti, pačiam tarpininkui arba kokiam nors stambiam instituciniam investuotojui (pensijų ar investiciniam fondui ir pan.). Tokios paslaugos pageidaujantis investuotojas privalo įkeisti turto (pinigų ar vertybinių popierių), kad tarpininkui užtikrintų savo įsipareigojimų vykdymą, jeigu akcijos brangtų.

Pradinio užstato, arba pradinės maržos (angl. initial margin), dydį nustato tarpininkas. Dažnai šis dydis siekia apie 50% – tai reiškia, kad tarpininkui reiktų įkeisti turto, kurio vertė siektų 50% skolintų akcijų vertės. Kitas svarbus parametras yra palaikymo marža (angl. maintenance margin) – riba, žemiau kurios jūsų turto dydis negali mažėti, nes kitaip prašoma įkeisti daugiau turto arba akcijos atperkamos. Plačiau apie maržų skaičiavimą – pavyzdyje.

Verta žinoti

Teoriškai skolintų akcijų pardavimo paslauga nėra terminuota ir jų skolintojas „trumpą“ poziciją išlaikyti gali neribotai, kol nenusprendžia atpirkti akcijas (uždirbamas pelnas arba patiriamas nuostolis).

Vis dėlto skolintojo akcijos gali būti priverstinai atpirktos finansų tarpininko dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, brangstant akcijoms nebetenkinamas palaikymo maržos reikalavimas. Antra, tarpininkas neranda, iš ko galėtų pasiskolinti akcijų, kurių reikalauja jas paskolinęs ir dabar parduoti norintis investuotojas, tad skolintojo akcijos būtų atpirktos be jo žinios. Svarbu atminti ir tai, kad skolintų akcijų pardavimas yra susijęs su ribotu pelnu ir neribotu nuostoliu, nes teoriškai įmonės akcijos kaina gali smukti iki nulio, o pakilti iki bet kokio taško.

Tiesa, praktikoje daugelis tarpininkų suteikia galimybę klientams teikti nuostolio ribojimo tipo (angl. stop-loss) pavedimus, kurie leistų nurodyti maksimalią kainą, už kurią jau būtų norima atpirkti pabrangusias akcijas. Galiausiai, ar mokėsite palūkanas už pasiskolintas akcijas, ar ne, o gal jums mokės už gautas lėšas pasinaudojus skolintų akcijų pardavimu – priklauso nuo finansų tarpininko. Tačiau, jei tarpininkui bus sunku pasiskolinti akcijų (pavyzdžiui, mažas likvidumas), tuomet mokestis galėtų gerokai ūgtelti. Visi šie niuansai rodo, kad prieš imantis tokių sandorių reikėtų pasikonsultuoti su savo makleriu.

Griežčiau reguliuoja

Po Didžiosios depresijos 1938–2007 m. JAV taikė tam tikrą mechanizmą, kuris galiojo nuolat ir ribojo kainą parduodant skolintas akcijas. Taip siekta mažinti spekuliantų pasiūlos spaudimą. Pastaroji finansų krizė 2008 m. rugsėjį privertė JAV laikinai uždrausti skolintų akcijų pardavimą 799 įmonių akcijomis, vėliau panašiai pasielgė ir kitos valstybės (Jungtinė Karalystė, Australija ir kt.).

Šiuo metu JAV yra patvirtintas apribojimas, kad, jei JAV akcijos kaina krenta 10% ar daugiau nuo vakar dienos uždarymo kainos, tuomet leidžiama skolintas akcijas parduoti tik aukštesne kaina nei geriausia JAV pirkėjų siūloma akcijos pirkimo kaina (angl. national best bid). Taip stengiamasi, kad pirmiausia turėtų galimybę parduoti akcijas tie, kurie akcijas yra įsigiję, o su skolintomis akcijomis  rikiuotųsi už jų. Šis apribojimas trunka visą likusią dieną ir dar visą ateinančią prekybos dieną.

Šį skolintų akcijų pardavimo ribojimo mechanizmą JAV vertybinių popierių ir biržų komisija priėmė dar vasario 24 d., jis įsigaliojo gegužės 10-ąją. Tačiau finansų tarpininkams suteiktas 6 mėn. laikotarpis naujovėms įgyvendinti, tad pereinamasis laikotarpis baigiasi lapkričio 10 dieną.

Vokietija irgi neseniai ėmėsi skolintų akcijų pardavimo ribojimo – laikinai iki 2011 m. kovo 31 d. uždraustas „nepadengtas“ tam tikrų skolintų vertybinių popierių pardavimas (angl. naked short-selling). „Nepadengtas“ reiškia, kad prieš sudarant pardavimo sandorį vertybiniai popieriai dar nėra pasiskolinami – tą bandoma atlikti po sandorio, todėl kyla didesnė rizika nepristatyti akcijų laiku.

Alternatyvos

Vis dėlto skolintų akcijų pardavimui šiais laikais yra įvairių alternatyvų. Dažnai investuotojai renkasi akcijų pasirinkimo (angl. options) ar ateities (angl. futures) sandorius. Kadangi šie sandoriai yra įsigytas turtas (kontraktai), finansų tarpininkas jau negali uždaryti pozicijos, jei, pavyzdžiui, daugelis kitų klientų nori parduoti akcijas, o tarpininkas neranda „laisvų“ akcijų.

Vis dėlto tai irgi rizikingos finansinės priemonės: jų sudėtingesnis įkainojimas, be to, tam tikri kontraktai gali būti nelikvidūs, prekyba vyksta kitose nei akcijų biržose ir kt.

Gana nesudėtingu veikimo principu pasižymi sandoriai dėl kainų skirtumo (angl. contract for difference, CFD), tačiau svarbu pažymėti, kad CFD prekyba nevyksta biržoje, todėl nėra užtikrinami atsiskaitymai. Be to, investuotojas tik sudaro sutartį apsikeisti ateityje akcijų kainų skirtumu su savo brokeriu – pačiomis akcijomis investuotojas neprekiauja. Kita populiari finansinė priemonė – biržoje prekiaujami fondai (angl. exchange traded fund, ETF), jie, be abejo, gali padėti uždirbti iš akcijų rinkos kritimo, tačiau vėlgi turi nemažai skirtumų.

ETF skirti sekti tam tikra kryptimi tam tikrą indeksą, tačiau nėra skirti pavienėms akcijoms. Be to, finansinį svertą naudojantys ETF užtikrina pasirinktos krypties indekso atkartojimą dienai, todėl norint ilgesnį laikotarpį atkartoti svyravimus, reikėtų praktiškai kasdien parduoti ir kitą dieną vėl atpirkti ETF.

* * *

Pavyzdys

Tarkime, investuotojas nutaria pasiskolinti ir parduoti 1.000 vnt. „Intel Corporation“  (IC) akcijų, kai akcijos kaina biržoje siekia 20 USD, o jų visų vertė rinkoje  – 20.000 USD.

Maržos reikalavimas tokiai pozicijai paprastai skaičiuojamas taip: (turtas – „trumpa“ pozicija) x 100 / „trumpa“ pozicija. Turtas yra lygus investuotojo pradiniam įnašui ir lėšoms, gautoms už parduotas akcijas. „Trumpa“ pozicija – skolinamų akcijų pardavimui vertė biržoje.

Tarkime, kad tarpininkas yra nustatęs pradinę maržą 50%, o palaikymo maržą – 30%. Tai reiškia, kad norint skolintis IC akcijų pardavimui už 20.000 USD, tarpininkas paprašys įmokėti į sąskaitą 50% vertės užstatą (10.000 USD) ir niekada neleis, kad investuotojo nuosavo turto vertė (turtas – „trumpa“ pozicija) būtų mažesnė nei 30% skolintų akcijų vertės biržoje. Jei taip nutiktų, pozicija būtų automatiškai uždaryta (akcijos atpirktos).

Tarkim, investuotojas turi 10.000 USD sąskaitoje, todėl vėl skolinasi IC akcijų pardavimui. Pardavęs pasiskolintas akcijas investuotojas į savo sąskaitą gauna 20.000 USD, taigi dabar joje – 30.000 USD. Maržos reikalavimas šiuo metu kaip tik lygus 50%: (30.000 – 20.000) x 100 / 20 000.

Jei IC akcija pabrangtų 15,4%, iki 23,08 USD, tuomet skolintų akcijų vertė biržoje ūgteltų iki 23.080 USD. Tai reikštų, kad nuosavo turto vertė sumažėjo iki 6. 920 USD (t. y. 30.000 – 23.080) ir būtų pažeistas 30% palaikymo maržos reikalavimas: (30.000 – 23.080) x 100/23 080 = 29,98%. Tuomet tarpininkas paprašytų įkeisti daugiau turto arba priverstinai uždarytų investuotojo poziciją (akcijos atperkamos), o iš tokios investicijos patirtų 3.080 USD nuostolį (3,08 x 1000). Kita vertus, jei akcijos kaina kristų 15,4%, iki 16,92 USD, tuomet investicija duotų 3.080 USD pelną.

Tiesa, reikia atkreipti dėmesį, kad pavyzdyje neatsižvelgiama į galimus tarpininko mokesčius, kurie mažina pelną ir didina nuostolį.